17. Ji rinko tame lauke iki vakaro. Tada išsikūlė, ką buvo surinkusi, ir susidarė maždaug efa miežių.
18. Nešina jais, parėjo į miestą ir parodė anytai, kiek buvo surinkusi. Išėmusi atidavė maistą, kurio buvo likę nuo jos sočių pietų.
19. Anyta paklausė: „Kur rinkai šiandien? Kur darbavaisi? Tebūna palaimintas tas, kuris buvo tau geraširdiškas!“ Ji papasakojo anytai, pas ką buvo dirbusi, ir sakė: „Tas žmogus, pas kurį šiandien darbavausi, vadinasi Boazas“.
20. Noomė tarė marčiai: „Telaimina jį VIEŠPATS, kurio malonė nepaliko nei gyvųjų, nei mirusiųjų! Mat tas žmogus, – paaiškino Noomė, – yra mūsų giminaitis, vienas mūsų atpirkėjų“.
21. Tada Moabitė anytai pasakė: „Jis man net įsakė: ‘Laikykis prie mano darbininkų, kol jie baigs nuiminėti visą derlių!’“
22. Noomė tarė savo marčiai Rūtai: „Gerai, mano dukterie, nes būdama kartu su jo tarnais nebūsi užgauliojama kitame lauke“.
23. Rūta laikėsi prie Boazo tarnų iki baigėsi miežių ir kviečių pjūtis. Po to ji pasiliko prie anytos.