9. Tepadeda VIEŠPATS kiekvienai jūsų atrasti šeimos židinį vyro namuose!“ Atsisveikindama ji pabučiavo jas. O jos, balsiai raudodamos, verkė
10. ir sakė: „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!“
11. Noomė atsakė: „Grįžkite atgal, mano dukterys! Kodėl turėtumėte eiti su manimi? Argi aš turiu savo įsčiose kitų sūnų, kurie galėtų tapti jūsų vyrais?
12. Grįžkite atgal, mano dukterys, eikite savo keliu, nes aš per sena ištekėti. Net jeigu sakyčiau: ‘Turiu vilties!’ – turėčiau vyrą šią naktį ir pagimdyčiau sūnų,
13. argi jūs lauktumėte, kol jie užaugs? Nejaugi turėtumėte pasmerkti save dėl jų ir likti netekėjusios? O ne, mano dukterys! Mano dalia kartesnė negu jūsų, nes VIEŠPATIES ranka pakilo prieš mane“. Vėl ėmė jos verkti ir raudoti.
14. Orpa atsisveikindama pabučiavo anytą, o Rūta liko prisirišusi prie jos.
15. Noomė tarė: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę!“
16. Bet Rūta atsakė: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, neskur eisi tu, ten eisiu ir aš,kur būsi tu, ten būsiu ir aš!Tavo tauta bus mano tauta,o tavo Dievas – mano Dievas!
17. Kur mirsi tu, ten mirsiu ir ašir būsiu ten palaidota.Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčiair dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtismudvi išskirtų!“
18. Matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti kartu, Noomė liovėsi ją perkalbinėti.
19. Jos abi atėjo kartu į Betliejų. Atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo dėl jų, o moterys kalbėjo: „Argi tai Noomė?“
20. Ji atsakinėjo joms:„Nevadinkite manęs Noome,vadinkite mane Mara,nes Visagalis karčiai pasielgė su manimi.