12. Grįžkite atgal, mano dukterys, eikite savo keliu, nes aš per sena ištekėti. Net jeigu sakyčiau: ‘Turiu vilties!’ – turėčiau vyrą šią naktį ir pagimdyčiau sūnų,
13. argi jūs lauktumėte, kol jie užaugs? Nejaugi turėtumėte pasmerkti save dėl jų ir likti netekėjusios? O ne, mano dukterys! Mano dalia kartesnė negu jūsų, nes VIEŠPATIES ranka pakilo prieš mane“. Vėl ėmė jos verkti ir raudoti.
14. Orpa atsisveikindama pabučiavo anytą, o Rūta liko prisirišusi prie jos.
15. Noomė tarė: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę!“
16. Bet Rūta atsakė: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, neskur eisi tu, ten eisiu ir aš,kur būsi tu, ten būsiu ir aš!Tavo tauta bus mano tauta,o tavo Dievas – mano Dievas!
17. Kur mirsi tu, ten mirsiu ir ašir būsiu ten palaidota.Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčiair dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtismudvi išskirtų!“
18. Matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti kartu, Noomė liovėsi ją perkalbinėti.