35. Savo Sandoros su juo nelaužysiu,savo lūpų pažado nekeisiu.
36. Visiems laikams prisiekiau savo šventumu,ir Dovydui niekada nemeluosiu.
37. Per amžius gyvuos jo palikuonys;jo sostas bus kaip saulė mano akyse,
38. Kaip mėnulis, visadaištikimas liudytojas dangaus skliaute“. Sela.
39. Bet tu atmetei ir atstūmei,įniršai ant savo pateptojo.
40. Atsisakei Sandoros su savo tarnu,numetei jo vainiką ant žemės.
41. Nugriovei visas jo miestų sienas,visas jo tvirtoves pavertei griuvėsiais.
42. Visi, kas tik eina pro šalį, jį plėšia;kaimynams jis tapo pasityčiojimu.
43. Jo priešų dešinę išaukštinai pergale,pradžiuginai jo priešus.
44. Net jo kalavijo ašmenis atšipinaiir mūšyje jam nepadėjai.
45. Atėmei jam iš rankos skeptrą,o jo sostą nuvertei ant žemės.
46. Sutrumpinai jo jaunystės dienas,užtraukei jam gėdą. Sela.
47. Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau slėpsies amžinai?Kiek ilgai degs lyg ugnis tavo pyktis?
48. Atmink, koks trumpas mano gyvenimas,kokius trapius tu sukūrei visus mirtinguosius!
49. Koks žmogus gali gyventi ir niekada nemirti?Kas gali išsigelbėti iš Šeolo galybės? Sela.
50. Kurgi, Viešpatie, tavo senoji meilė,kurią prisiekei Dovydui būdamas ištikimas?
51. Atmink, Viešpatie, kaip iš tavo tarno tyčiojamasi,kaip aš nešiojuosi širdyje tautų užgaules,