26. Jis pabudino padangėse rytį,savo galybe išjudino pietį;
27. jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes,sparnuočius – lyg pamario smėlio grūdelius;
28. jis nutupdė juos jų stovykloje,visur aplink palapines.
29. Žmonės valgė ir sotinosi,nes Dievas davė jiems,ko jie įnoringai troško.
30. Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti,jiems dar tebevalgant, –
31. pakilo Dievo pyktis ant jų.Jis užmušė jų stipruolius,išguldė rinktinius Izraelio vyrus.
32. Ir visa tai matydami žmonės darė nuodėmes;nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs,jie nepasitikėjo.
33. Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas,ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.
34. Tik kai Dievas juos nubausdavo,jie ieškodavo pas jį užuovėjos,atgailaudavo ir nuoširdžiai ieškodavo Dievo
35. atmindami, kad Dievas jų Uola,kad Dievas Aukščiausiasis – jų atpirkėjas.
36. Bet jie apgaudinėjo jį savo lūpomisir melavo savo liežuviu.
37. Jų širdis nebuvo jam ištikima,jie nepasitikėjo jo Sandora.
38. Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltęir jų nesunaikindavo;dažnai jis sutramdydavo savo pyktįir viso savo įniršio neišliedavo.
39. Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės,lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas.
40. Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruoseir liūdino jį dykumoje!