20. Tiesa, jis taip sudavė į uolą,kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais.Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonosbei duoti savo tautai mėsos?“
21. Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko;suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą,pakilo pyktis ant Izraelio,
22. nes jie netikėjo Dievunei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.
23. Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėmsir atidarė dangaus duris,
24. lijo ant jų valgoma manair davė jiems grūdų iš dangaus.
25. Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną,Dievas davė jiems maisto iki soties.
26. Jis pabudino padangėse rytį,savo galybe išjudino pietį;
27. jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes,sparnuočius – lyg pamario smėlio grūdelius;
28. jis nutupdė juos jų stovykloje,visur aplink palapines.
29. Žmonės valgė ir sotinosi,nes Dievas davė jiems,ko jie įnoringai troško.
30. Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti,jiems dar tebevalgant, –
31. pakilo Dievo pyktis ant jų.Jis užmušė jų stipruolius,išguldė rinktinius Izraelio vyrus.
32. Ir visa tai matydami žmonės darė nuodėmes;nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs,jie nepasitikėjo.
33. Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas,ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.
34. Tik kai Dievas juos nubausdavo,jie ieškodavo pas jį užuovėjos,atgailaudavo ir nuoširdžiai ieškodavo Dievo
35. atmindami, kad Dievas jų Uola,kad Dievas Aukščiausiasis – jų atpirkėjas.