20. Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;tau pažįstami visi mano priešai.
21. Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas;laukiu užuojautos, bet jos nėra,ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.
22. Man į maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto.
23. Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,pinklės jų bendrams.
24. Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;tedreba nuolat jų strėnos.
25. Išliek ant jų savo pyktį,tepasiveja juos tavo degantis įniršis.
26. Tebūna nusiaubta jų stovykla;neleisk niekam gyventi savo palapinėse.
27. Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja;tam, kurį tu sužeidei, jie didina skausmą.
28. Krauk jiems kaltę ant kaltės,neduok jiems savo išganymo dalies.
29. Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos,į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti!
30. O aš nuskriaustas ir kenčiu;pakelk mane, Dieve, ir gelbėk!
31. Šlovinsiu Dievo vardą giesme,aukštinsiu jį ir dėkosiu.
32. Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai,negu raguoti jaučiai skeltanagiai.
33. Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs;„jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos!“
34. Juk VIEŠPATS girdi vargšusir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje.
35. Tešlovina jį dangus ir žemė,jūros ir visa, kas jose gyva!