19. Prieik prie manęs, atpirk mane,išlaisvink mane nuo priešų!
20. Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;tau pažįstami visi mano priešai.
21. Užgaulės drasko širdį, ir aš nevilties pagautas;laukiu užuojautos, bet jos nėra,ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.
22. Man į maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto.
23. Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,pinklės jų bendrams.
24. Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;tedreba nuolat jų strėnos.
25. Išliek ant jų savo pyktį,tepasiveja juos tavo degantis įniršis.
26. Tebūna nusiaubta jų stovykla;neleisk niekam gyventi savo palapinėse.