1. Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis!Apsisiautęs garbe ir didybe,
2. apsigaubęs šviesa lyg drabužiu,tu ištempei dangų lyg palapinės dangą
3. ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.Iš debesų tu daraisi vežimąir keliauji audros sparnais.
4. Vėjus tu imi savo pasiuntiniais,žaibų liepsnas – savo tarnais.
5. Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų,ir ji ten stovės amžinai.
6. Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai,o vandenys tįsojo viršum kalnų.
7. Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo,traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,
8. kalnams iškylant, slėniams įdumbant,į vietą, kurią jiems paskyrei.
9. Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei,kad žemės vėl neapsemtų.
10. Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuoseir upėms tekėti tarp kalvų.