5. O vandenys vis labiau ir labiau seko iki dešimto mėnesio. Dešimto mėnesio pirmą dieną pasirodė kalnų viršūnės.
6. Praslinkus keturiasdešimt dienų, Nojus atidarė laivo langą, kurį buvo įtaisęs,
7. ir išleido varną. Jis skraidžiojo šen ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžius vandenys.
8. Tuomet jis išleido iš laivo balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę žemės paviršiuje.
9. Bet balandis negalėjo rasti vietos kojoms pailsėti ir sugrįžo pas jį į laivą, nes vandenys dar tebebuvo ant viso žemės paviršiaus. Jis ištiesė ranką, paėmė balandį ir įkėlė į savo laivą.
10. Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš laivo balandį.
11. Vakare balandis sugrįžo pas jį, ir jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Dabar Nojus žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.
12. Tuomet jis palaukė dar septynias dienas ir vėl išleido balandį. Šį kartą tasai pas jį nebesugrįžo.
13. Šeši šimtai pirmų metų pirmo mėnesio pirmą dieną vandenys žemėje pradėjo sekti. Nojus nukėlė laivo dangą, apsižvalgė ir pamatė, kad žemės paviršius džiūsta.
14. Antro mėnesio dvidešimt septintą dieną žemė buvo sausa.
15. Tuomet Dievas tarė Nojui:
16. „Eik iš laivo drauge su savo žmona, sūnumis ir sūnų žmonomis.