1. Tuomet Dievas atsiminė Nojų ir visus žvėris, ir visus galvijus, buvusius su juo laive. Dievas pasiuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo.
2. Bedugnės šaltiniai ir dangaus skliauto užtūros buvo uždarytos, liūtis iš dangaus sulaikyta,
3. ir vandenys pamažu traukėsi nuo žemės. Praslinkus šimtui penkiasdešimt dienų, vandenys buvo taip nusekę,
4. kad septinto mėnesio septynioliktą dieną laivas sustojo Ararato kalnuose.
5. O vandenys vis labiau ir labiau seko iki dešimto mėnesio. Dešimto mėnesio pirmą dieną pasirodė kalnų viršūnės.
6. Praslinkus keturiasdešimt dienų, Nojus atidarė laivo langą, kurį buvo įtaisęs,
7. ir išleido varną. Jis skraidžiojo šen ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžius vandenys.
8. Tuomet jis išleido iš laivo balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę žemės paviršiuje.
9. Bet balandis negalėjo rasti vietos kojoms pailsėti ir sugrįžo pas jį į laivą, nes vandenys dar tebebuvo ant viso žemės paviršiaus. Jis ištiesė ranką, paėmė balandį ir įkėlė į savo laivą.
10. Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš laivo balandį.
11. Vakare balandis sugrįžo pas jį, ir jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Dabar Nojus žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.
12. Tuomet jis palaukė dar septynias dienas ir vėl išleido balandį. Šį kartą tasai pas jį nebesugrįžo.