1. Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų,
2. dangiškosios būtybės žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko.
3. Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų“.
4. Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.
5. VIEŠPATS matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.
6. Ir VIEŠPATS gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam gėlė širdį.
7. VIEŠPATS tarė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes gailiuosi juos padaręs“.
8. Bet Nojus rado malonę Dievo akyse.
9. Štai Nojaus palikuonys. Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu.