3. Tam jie praleido keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko reikia balzamavimui. Ir egiptiečiai jo gedėjo septyniasdešimt dienų.
4. Pasibaigus gedului, Juozapas kreipėsi į faraono dvariškius, sakydamas: „Jei randu malonę jūsų akyse, prašyčiau perduoti faraonui mano prašymą:
5. ‘Mano tėvas prisaikdino mane, tardamas: ‹Aš mirštu, turi mane palaidoti kape, kurį sau išsikasiau Kanaano krašte!› Todėl prašau leisti man keliauti laidoti savo tėvo. Po to sugrįšiu’“.
6. Faraonas atsakė: „Keliauk ir palaidok savo tėvą taip, kaip jis tave prisaikdino padaryti“.
7. Taigi Juozapas iškeliavo savo tėvo laidoti. Drauge su juo keliavo visi faraono pareigūnai – jo dvaro seniūnai ir Egipto krašto didžiūnai,
8. visa Juozapo šeimyna – jo broliai ir jo tėvo šeimyna. Tik jų mažyliai, avių kaimenės ir galvijų bandos pasiliko Gošeno žemėje.
9. Ir vežimais, ir raiti keliavo. Susidarė labai didelė palyda.
10. Atvykus prie Goren Haatado, esančio Užjordanėje, jie surengė ten labai didelį ir iškilmingą apraudojimą, o Juozapas savo tėvo gedulo laikėsi septynias dienas.
11. Krašto gyventojai kanaaniečiai, matydami gedulo iškilmes prie Goren Haatado, sakė: „Tai turi būti skaudus gedulas egiptiečiams“. Todėl ta vieta buvo pavadinta Abel Micraimai. Ji yra Užjordanėje.
12. Taigi sūnūs padarė tėvui taip, kaip jis buvo įsakęs.
13. Jie nugabeno jį į Kanaano kraštą ir palaidojo oloje priešais Mamrę, Machpelos lauke, kurį kapo vietai Abraomas nupirko iš Efrono Hetito.
14. Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą drauge su broliais ir visais su juo keliavusiais jo tėvo laidoti.
15. Matydami mirusį tėvą, Juozapo broliai pradėjo baimintis: „Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir panorės atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėme?“