7. Po kiek laiko jo šeimininko žmona užmetė akį į Juozapą ir tarė jam: „Sugulk su manimi“.
8. Jis atsisakė. „Žiūrėk, – tarė jis šeimininko žmonai, – man esant čia, mano šeimininkas niekuo nesirūpina namuose. Sudėjo man į rankas visa, ką turi.
9. Šiuose namuose jis ne viršesnis už mane, nėra nieko, kas nebūtų man pavesta, išskyrus tave, nes tu jo žmona. Kaipgi galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“
10. Nors ji meilinosi Juozapui diena iš dienos, jis nesutiko su ja sugulti ar bendrauti.
11. Tačiau vieną dieną, jam atėjus į namus atlikti savo darbų, viduje nesant kitų namiškių,
12. ji įsikibo į jo drabužį, sakydama: „Sugulk su manimi!“ Bet jis ištrūko ir išbėgo laukan, palikdamas savo drabužį jos rankoje.
13. Pamačiusi, kad jis, palikęs savo drabužį jos rankoje, išbėgo laukan,
14. susišaukė tarnus ir sakė jiems: „Tik pasižiūrėkite! Atvedė pas mus hebrają mums įžeisti! Jis įsibrovė pas mane su manimi sugulti, bet aš šaukiau kiek galėdama.
15. Išgirdęs mane klykiančią visu balsu, jis paliko savo drabužį prie manęs, pasitraukė ir išbėgo laukan“.
16. Drabužį ji pasidėjo prie savęs, kol parėjo namo šeimininkas.
17. Tuomet papasakojo jam tą pat, sakydama: „Tas hebrajas vergas, kurį pas mus atvedei, įsibrovė manęs įžeisti,
18. bet kai tik aš pakėliau balsą ir pradėjau šaukti, jis paliko savo drabužį prie manęs ir išbėgo laukan“.
19. Išgirdęs savo žmoną sakant: „Taip ir taip su manimi pasielgė tavo tarnas“, šeimininkas užsidegė pykčiu.
20. Šeimininkas suėmė jį ir įmetė į kalėjimą, kuriame buvo laikomi karaliaus kaliniai. Bet net tame kalėjime
21. VIEŠPATS buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką maloniai su juo elgtis.
22. Kalėjimo viršininkas atidavė į Juozapo rankas visus tame kalėjime buvusius kalinius. Ir kas tik ten buvo reikalinga atlikti, per jį buvo padaryta.
23. Kadangi VIEŠPATS buvo su juo, kalėjimo viršininkas pats neprižiūrėjo nieko, kas buvo Juozapui patikėta. Ką tik jis darė, VIEŠPATS laimino sėkme.