1. Besižvalgydamas Jokūbas pamatė ateinant Ezavą, lydimą keturių šimtų vyrų. Tuomet jis išskirstė Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių vaikus,
2. pastatydamas tarnaites su jų vaikais priekyje, Lėją su jos vaikais už jų, o Rachelę su Juozapu paskiausiai.
3. O pats ėjo pirma visų ir nusilenkė ligi žemės septynis kartus, kol priėjo prie savo brolio.
4. O Ezavas atbėgo jo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė.
5. Pakėlęs akis ir pamatęs moteris bei vaikus, Ezavas klausė: „Kas gi tie su tavimi?“ Jokūbas atsakė: „Tai vaikai, kuriuos Dievas malonėjo duoti tavo tarnui“.
6. Tada priėjo tarnaitės, jos ir jų vaikai, ir žemai nusilenkė,
7. po jų priėjo taip pat Lėja su savo vaikais ir žemai nusilenkė, galų gale priėjo Juozapas su Rachele ir žemai nusilenkė.
8. O Ezavas vėl klausė: „Ką gi reiškia tas visas būrys, kurį sutikau?“ Jokūbas atsakė: „Kad rasčiau malonę mano viešpaties akyse“.
9. Ezavas tarė: „Aš turiu pakankamai, mano broli! Tebūna tavo, ką turi“.
10. Bet Jokūbas tarė: „Ne, prašau tave! Jei randu malonę tavo akyse, tai priimk iš mano rankų dovaną. Iš tikrųjų man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą; taip maloniai mane priėmei.
11. Prašyčiau priimti mano dovaną, kurią tau atvariau, nes Dievas man buvo maloningas, ir aš turiu visko apsčiai“. Taip raginamas Ezavas priėmė.
12. Tuomet Ezavas tarė: „Leiskimės į kelionę kartu, aš eisiu greta tavęs“.
13. O Jokūbas atsakė jam: „Kaip mano viešpats žino, vaikai silpni. Be to, avių kaimenės bei galvijų bandos turi žinduklių, ir kelia man rūpestį. Greičiau varant, jie išvargtų per vieną dieną, ir visi gyvuliai nugaištų.