7. Pasiuntiniai sugrįžo pas Jokūbą, sakydami: „Nuėjome pas tavo brolį Ezavą. Jis pats, lydimas keturių šimtų vyrų, ateina tavęs pasitikti“.
8. Jokūbas labai nusigando. Nerimaudamas jis padalijo žmones, buvusius su juo, avių kaimenes ir galvijų bandas bei kupranugarius į dvi stovyklas,
9. galvodamas: „Jei Ezavas užpultų ir sunaikintų vieną stovyklą, tai kita stovykla pabėgs“.
10. Tuomet jis meldėsi: „Mano tėvo Abraomo Dieve ir mano tėvo Izaoko Dieve, VIEŠPATIE, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo kraštą, į savo gimtinę, ir aš tau būsiu geras’.
11. Nesu vertas tos visos ištikimos meilės ir tos visos ištikimybės, kurią parodei savo tarnui, nes kadaise tik su lazda rankoje perbridau šį Jordaną, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas.
12. Prašyčiau išgelbėti mane iš mano brolio rankos – Ezavo rankos, nes aš jo bijau! Antraip, bijau, jis ateis ir parblokš mane, išžudys motinas ir vaikus.
13. Betgi tu pats pasakei: ‘Aš būsiu tau labai geras ir padarysiu tavo palikuonis kaip jūros smiltis, kurių dėl gausumo negalima suskaityti’“.
14. Praleidęs ten tą naktį, jis parinko iš to, ką turėjo po ranka, dovaną savo broliui Ezavui:
15. du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų,