25. jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu“. Anas padavė valgį, ir šis suvalgė, padavė vyną, ir šis išgėrė.
26. Tuomet jo tėvas Izaokas tarė jam: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane“.
27. Kai Jokūbas priėjo arčiau ir pabučiavo jį, šis užuodė jo drabužių kvapą ir laimino jį, tardamas: „Ak, kvapas mano sūnaustarsi kvapas laukų,kuriuos VIEŠPATS palaimino.
28. Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos,iš žemės derlingumoir apsčiai grūdų bei vyno.
29. Tetarnauja tau tautos,ir tesilenkia tau gentys.Valdovu būk savo broliams,tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. Tebūna prakeiktas, kas tave keikia,tebūna palaimintas, kas tave laimina!“
30. Vos Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą, parėjo iš medžioklės jo brolis Ezavas.
31. Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, – tarė savo tėvui, – ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant palaimintų mane savo sielos palaiminimu“.