18. Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ – „Aš čia, – atsiliepė šis. – Kas tu, mano sūnau?“
19. Jokūbas tėvui atsakė: „Aš Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant mane palaimintum savo sielos palaiminimu“.
20. Bet Izaokas paklausė savo sūnų: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę“.
21. Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu mano sūnus Ezavas, ar ne“.
22. Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, šis apčiupinėjo jį ir tarė: „Balsas – kaip Jokūbo, bet rankos – kaip Ezavo“.
23. Taigi neatpažino jo, nes rankos buvo gauruotos kaip ir jo brolio Ezavo. Todėl ir palaimino jį.
24. Jis paklausė: „Ar tai tu mano sūnus Ezavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš“,
25. jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu“. Anas padavė valgį, ir šis suvalgė, padavė vyną, ir šis išgėrė.