19. Bet kai Izaoko tarnai, kasdami tame slėnyje, aptiko šaltinio vandens šulinį,
20. Geraro kerdžiai susiginčijo su Izaoko kerdžiais, sakydami: „Tas vanduo mūsų!“ Todėl jis pavadino tą šulinį Eseko vardu, kadangi ten jie su juo ginčijosi.
21. Po to jie iškasė kitą šulinį. Ir dėl jo susiginčijo, užtat jį pavadino Sitna.
22. Jis iš ten išsikėlė ir išsikasė dar vieną šulinį. Dėl jo jie nebesiginčijo. Užtat pavadino jį Rehobotais, sakydamas: „Šį kartą VIEŠPATS davė mums šiame krašte apsčiai vietos daugintis“.
23. Iš čia jis nukeliavo į Beer Šebą.
24. Tą pačią naktį pasirodė jam VIEŠPATS ir tarė:„Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas.Nebijok, nes aš esu su tavimi!Laiminsiu tave ir padauginsiu tavo palikuonisdėl savo tarno Abraomo“.
25. Tenai jis pastatė aukurą ir šaukėsi VIEŠPATIES. Ten pasistatė ir palapinę, ten Izaoko tarnai ėmė kasti šulinį.
26. Ir Abimelechas atėjo pas jį iš Geraro su savo patarėju Achuzatu bei kariuomenės vadu Picholu.
27. Izaokas paklausė jų: „Ko atėjote pas mane, jei manęs nekenčiate ir atstūmėte nuo savęs?“
28. Jie atsakė: „Dabar mes aiškiai matome, kad VIEŠPATS buvo su tavimi, todėl siūlome sudaryti sutartį su priesaika tarp mūsų abiejų – tarp tavęs ir mūsų. Sudarykime sandorą,
29. kad tu nedarytum mums nieko pikta, lygiai kaip mes tavęs neužgavome, visada su tavimi tik gerai elgėmės ir leidome tau iškeliauti taikingai. Nuo dabar būk VIEŠPATIES palaimintasis!“