16. Mergina buvo labai graži, vyro nepažinta mergelė. Ji nusileido žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo.
17. Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti, paprašė: „Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio“. –
18. „Gerk, mano viešpatie“, – atsakė ji ir, skubiai nuleidusi ąsotį ant rankos, davė jam gerti.
19. Jam sočiai atsigėrus, ji tarė: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų“.
20. Skubiai išpylusi ąsotį į lovį, ji vėl bėgo prie šulinio daugiau vandens semti, kol prisėmė visiems kupranugariams.
21. Tuo tarpu anas vyras stebėjo ją tylomis, norėdamas žinoti, ar VIEŠPATS padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.
22. Kupranugariams atsigėrus, anas vyras paėmė auksinį nosies žiedą, sveriantį pusšekelį, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt auksinių šekelių.
23. „Prašyčiau pasakyti, – klausė jis, – kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo tėvo namuose mums pernakvoti?“
24. Ji atsakė: „Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui“.
25. Ir tęsė: „Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei“.
26. Anas vyras žemai nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ,
27. tardamas: „Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris niekada nepagailėjo savo gerumo ir ištikimybės mano šeimininkui, nes atvedė mane tiesiai į mano šeimininko brolio namus“.