23. Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Coarą.
24. Tuomet VIEŠPATS liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį.
25. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija.
26. O [Loto] žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu.
27. Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ
28. ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi iš krosnies.
29. Taigi, naikindamas Lygumos miestus ir sugriaudamas miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties.
30. Lotas pakilo iš Coaro ir apsigyveno kalnuose su dviem dukterimis. Coare pasilikti bijojo. Tad gyveno su dviem dukterimis oloje.
31. Pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje sueiti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje.
32. Eikš, nugirdykime tėvą vynu ir gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“.
33. Tą naktį juodvi nugirdė tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė.
34. Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai: „Žiūrėk, praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“.
35. Taigi juodvi nugirdė tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atgulė, nei kada atsikėlė.
36. Taip abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo.