3. Taigi tada, kai Abromas buvo išgyvenęs dešimt metų Kanaano krašte, Abromo žmona Saraja paėmė savo egiptietę tarnaitę Hagarą ir davė ją savo vyrui Abromui kaip žmoną.
4. Jis suėjo su Hagara, ir ji pastojo. Pamačiusi, kad tapo nėščia, ji ėmė žiūrėti į savo šeimininkę su panieka.
5. Tuomet Saraja tarė Abromui: „Tu kaltas dėl man daromos skriaudos! Daviau savo tarnaitę tau į glėbį, o ji, pasijutusi nėščia, žiūri į mane su panieka. Tebūna VIEŠPATS tavo ir mano teisėjas!“
6. Abromas atsakė Sarajai: „Tavo tarnaitė tavo rankose. Daryk su ja, kas tau tinka“. Saraja tat su ja taip šiurkščiai elgėsi, kad ši nuo jos pabėgo.
7. VIEŠPATIES angelas atrado ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie šaltinio pakeliui į Šūrą,
8. ir tarė: „Hagara, Sarajos verge, iš kur ateini ir kur eini?“ Ji atsakė: „Bėgu nuo savo šeimininkės Sarajos“.
9. VIEŠPATIES angelas tarė jai: „Grįžk pas savo šeimininkę ir paklusk jos šiurkščiai rankai,
10. nes, – kalbėjo toliau jai VIEŠPATIES angelas, –padarysiu tavo palikuonis tokius gausius,kad jie per daugumą bus nesuskaitomi“.
11. VIEŠPATIES angelas tęsė, sakydamas jai:„Žiūrėk, tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų;pavadinsi jį Izmaeliu,nes VIEŠPATS išgirdo tavo sielvarto šauksmus.