7. Tuomet jis tarė jam: „Aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau tave iš chaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą“.
8. – „Viešpatie DIEVE, – paklausė jis, – iš ko aš pažinsiu, kad jį paveldėsiu?“
9. Jis atsakė: „Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį“.
10. Jis visus juos parūpino, perkirto pusiau ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto.
11. Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abromas juos nuvaikė.
12. Saulei leidžiantis, Abromą apėmė didelis miegas ir apgaubė didelė, baisi tamsa.
13. Tuomet VIEŠPATS tarė Abromui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų.
14. Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Po to jie išeis su dideliu lobiu.
15. Tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės.
16. O čia sugrįš jų ketvirta karta, nes amoritų nedorumo saikas dar neprisipildė“.
17. Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių.