13. Tuomet VIEŠPATS tarė Abromui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų.
14. Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Po to jie išeis su dideliu lobiu.
15. Tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės.
16. O čia sugrįš jų ketvirta karta, nes amoritų nedorumo saikas dar neprisipildė“.
17. Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių.
18. Tą dieną VIEŠPATS sudarė sandorą su Abromu, tardamas: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės ligi didžiosios upės – Eufrato, –
19. kraštą kainitų, kenazų, kedemiečių,
20. hetitų, perizų, refajų,
21. amoritų, kanaaniečių, girgašų ir jebusiečių“.