1. Mano vaike, klausyk mano išminties,palenk savo ausį mano supratimui,
2. kad brangintumei apdairumą,ir tavo lūpos saugotų išmanymą.
3. Juk palaidūnės lūpos laša medumi,o jos burna slidesnė už aliejų.
4. Bet iš tikrųjų ji karti kaip metėlė,aštri kaip dviašmenis kalavijas.
5. Jos kojos žengia į mirtį,jos žingsniai veda į Šeolą.
6. Į gyvenimo taką ji nekreipia dėmesio,jos keliai kreivi, ir ji to nežino.
7. Tad, vaikai, klausykitės manęsir nenuklyskite nuo mano žodžių.
8. Laikykis kuo toliau nuo jos,neik arti jos namų durų,
9. kad neatiduotumei savo garbės kitiems,o savo metų – negailestingajam,