20. Be to, VIEŠPATS buvo taip supykęs ant Aarono, kad buvo pasirengęs jį sunaikinti, bet aš užtariau ir jį tuo metu.
21. Tada, paėmęs jūsų nuodėmės darbą – tą veršį, sudeginau jį ugnyje, sutrupinau į šipulius ir sutrynęs į smulkiausias dulkes išbarsčiau dulkes į upelį, tekantį nuo kalno.
22. Ir prie Taberos, ir prie Masos, ir prie Kibrot Taavos pykdėte VIEŠPATĮ.
23. O kai VIEŠPATS siuntė jus iš Kadeš Barnėjos, sakydamas: ‘Keliaukite ir paveldėkite kraštą, kurį esu jums davęs’, jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą, nepasitikėdami juo ir nepaklusdami jam.
24. Jūs esate maištavę prieš VIEŠPATĮ nuo tos dienos, kai jis jus pažino.
25. Todėl anas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų aš gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ; gulėjau kniūbsčias, nes VIEŠPATS ketino jus sunaikinti.
26. Meldžiausi VIEŠPAČIUI ir sakiau: ‘Viešpatie DIEVE, nesunaikink savo tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka.
27. Prisimink savo tarnus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą ir nepaisyk, kad ši tauta yra kietasprandė, nedora ir nuodėminga.
28. Antraip žmonės krašte, iš kurio mus išvedei, sakys: ‹Dėl to, kad VIEŠPATS buvo bejėgis įvesti juos į pažadėtą kraštą, ir dėl to, kad jų nekentė, jis išvedė juos, kad išmirtų dykumoje›.
29. Juk jie galų gale yra tavo tauta, kurią išvedei savo didinga jėga ir pakelta ranka’.