22. Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – VIEŠPATS galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir iš tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmens plokščių ir davė jas man.
23. Girdėdami tą balsą iš tamsumos, kalnui skendint ugnyje, jūs atėjote pas mane, – visi jūsų giminių vadai ir visi jūsų seniūnai, –
24. ir sakėte: ‘Štai VIEŠPATS, mūsų Dievas, ką tik mums parodė savo šlovę ir didybę, ir mes girdėjome jo balsą iš ugnies. Šiandien patyrėme, kad žmogus gali išlikti gyvas, nors jam yra kalbėjęs Dievas.
25. Tad kodėl turėtume dabar mirti? Juk suris mus ši baisi ugnis! Mes turėsime mirti, jei ilgiau klausysimės VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso.
26. Juk koks mirtingasis kada nors girdėjo gyvojo Dievo balsą iš ugnies, kaip kad mes girdėjome, ir išliko gyvas?
27. Verčiau tu prieik arčiau ir išgirsk visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, sakys. Tada pasakyk mums visa, ką VIEŠPATS, mūsų Dievas, bus tau sakęs, o mes klausysimės ir vykdysime’.
28. VIEŠPATS girdėjo jūsų žodžius, kai jūs man kalbėjote, ir tarė man: ‘Girdėjau šių žmonių tau pasakytus žodžius. Visa, ką jie pasakė, gerai pasakyta.
29. O kad jie visada turėtų tokią širdį manęs bijoti ir laikytis visų mano įsakymų! Tada jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai!
30. Eik ir sakyk jiems: ‹Grįžkite į savo palapines›.
31. Bet pats pasilik čia su manimi, tau paskelbsiu visus įsakymus – įstatus ir įsakus, – kad tu išmokytum juos tai vykdyti krašte, kurį duodu jiems paveldėti’.
32. Todėl stenkitės elgtis, kaip VIEŠPATS yra jums įsakęs. Nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę.