20. Juk kai aš juos įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi, kurią pažadėjau prisiekdamas jų protėviams, kai turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą.
21. Kai juos ištiks daug baisių nelaimių, ši giesmė bus liudijimas prieš juos, nes ji niekad nepradings iš jų palikuonių lūpų. Juk aš žinau, ką jie linkę daryti net dabar, prieš man juos įvedant į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau“.
22. Tą pačią dieną Mozė užsirašė šią giesmę ir mokė jos izraelitus.
23. Tada VIEŠPATS įpareigojo Nūno sūnų Jozuę ir tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu įvesi izraelitus į kraštą, kurį aš jiems pažadėjau. Aš būsiu su tavimi“.
24. Baigęs rašyti visus šio Įstatymo žodžius knygoje,
25. Mozė įsakė levitams, nešusiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, tardamas: