21. stipri ir gausi tauta, tokio pat ūgio kaip anakiečiai. Bet VIEŠPATS nušlavė juos nuo kelio amonitams, šie išvarė juos ir apsigyveno jų vietoje.
22. Tą pat jis padarė ir Ezavo palikuonims, gyvenantiems Seyre, taip nušluodamas horus jiems nuo kelio, kad jie galėjo užimti jų kraštą ir gyventi jų vietoje ligi pat šios dienos.
23. O avus, gyvenusius kaimuose Gazos kaimynystėje, sunaikino iš Kaftoro atsikėlę kaftoriečiai, apsigyvenę jų vietoje.)
24. ‘Pirmyn! Pereikite Arnono slėnį! Žiūrėk, atidaviau tau į rankas amoritą Hešbono karalių Sihoną ir jo kraštą. Imk ir užvaldyk paveldą, leiskis į mūšį su juo!
25. Šią dieną pradedu judinti visas tautas po dangumi jūsų siaubu ir baime; jos, jūsų vardą girdėdamos, drebės ir per jus kęs sielvartą’.
26. Tad pasiunčiau iš Kedemotų dykumos pasiuntinius pas Hešbono karalių Sihoną su šitokiu taikos pasiūlymu:
27. ‘Leisk man pereiti per tavo kraštą vieškeliu. Aš eisiu tik vieškeliu, nesukdamas nei į dešinę, nei į kairę.
28. Maisto pavalgyti man parduosi už pinigus, vandens atsigerti man parūpinsi už pinigus. Tik leisk man pereiti pėsčiomis,
29. kaip Ezavo palikuonys, gyvenantys Seyre, ir moabitai, gyvenantys Are, man padarė, kol galėsiu persikelti per Jordaną į kraštą, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda’.
30. Tačiau Hešbono karalius Sihonas nenorėjo leisti mums pereiti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo sukietinęs jo dvasią ir padaręs jo širdį atkaklią, kad atiduotų jį tau į rankas, ką jis jau ir yra padaręs.
31. VIEŠPATS tarė man: ‘Žiūrėk, aš atiduodu tau Sihoną ir jo kraštą. Dabar pradėk užiminėti jo kraštą savo paveldui’.
32. Užtat, kai išėjo prieš mus Sihonas, jis ir visi jo kariai į mūšį prie Jahcos,
33. VIEŠPATS, mūsų Dievas, atidavė jį mums. Nugalėjome jį drauge su jo sūnumis ir visais kariais.
34. Tuo metu, paėmę visus jo miestus, kiekviename mieste paskyrėme sunaikinti vyrus, moteris ir vaikus, nepalikdami nė vieno gyvo.