22. Tada atėjote jūs visi pas mane ir sakėte: ‘Pirma pasiųskime vyrus, kad išžvalgytų tą kraštą ir parneštų mums žodį apie kelią, kuriuo turėtume eiti, ir apie miestus, kuriuos pasieksime’.
23. Sutikau su jūsų pasiūlymu ir parinkau iš jūsų dvylika – po vieną iš kiekvienos giminės.
24. Jie leidosi į kelionę ir nukeliavo į aukštumų kraštą. Pasiekę Eškolo slėnį, jie išžvalgė jį
25. ir, paėmę šį tą iš krašto derliaus, parnešė mums. Jie parnešė mums ir žinią, sakydami: ‘Kraštas, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, duoda mums, yra geras’.
26. Tačiau eiti jūs atsisakėte. Jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą.
27. Savo palapinėse murmėdami sakėte: ‘VIEŠPATS mūsų nekenčia, išvedė mus iš Egipto žemės, kad atiduotų į amoritų rankas ir sunaikintų.
28. Į kokią vietą mes einame? Mūsų broliai atėmė mums drąsą, sakydami: žmonės ten stipresni ir aukštesni negu mes, o miestai – didžiuliai ir su sienomis ligi padangių! Be to, ten net anakiečių palikuonių matėme!’
29. Aš sakiau jums: ‘Nenusigąskite ir nebijokite jų.
30. VIEŠPATS, jūsų Dievas, eina pirma jūsų, jis pats kovos už jus, kaip matėte jį darant dėl jūsų Egipte
31. ir dykumoje. Ten matei, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų, visą kelią, kurį keliavote, kol atėjote iki šios vietos.
32. Tačiau, viso to nepaisydami, jūs netikite VIEŠPAČIU, savo Dievu,
33. kuris eina jūsų kelionėje pirma jūsų išžvalgyti jums vietos, kur statyti palapines, naktį ugnyje ir dieną debesyje rodydamas kelią, kuriuo turite eiti’.
34. Išgirdęs jūsų garsų šauksmą, VIEŠPATS supyko ir prisiekė:
35. ‘Nė vienas iš šių žmonių, nė vienas iš šios nedoros kartos nepamatys gerojo krašto, kurį prisiekiau duoti jūsų protėviams,
36. nė vienas, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą. Jis matys jį, jam ir jo palikuonims duosiu kraštą, į kurį jis įkėlė koją, nes jis liko besąlygiškai ištikimas VIEŠPAČIUI’.
37. Per jus VIEŠPATS supyko net ant manęs, tardamas: ‘Nė tu į ten neįžengsi.