23. Tu padarei jų palikuonis tokius gausiuskaip dangaus žvaigždėsir atvedei juos į kraštą,į kurį buvai įsakęs jų tėvams eiti ir jį paveldėti.
24. Tad palikuonys įžengė ir paveldėjo kraštą:tu nugalėjai jiems krašto gyventojus kanaaniečius,atidavei jiems į rankas kartu su jų karaliais ir tautomis,kad pasielgtų su jais, kaip jiems patinka.
25. Jie paėmė įtvirtintus miestus ir derlingą žemę,paveldėjo namus, kupinus visokių gėrybių,jau iškastas vandens talpyklas, vynuogynus,alyvmedžių sodus, gausybę vaismedžių.Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai,mėgaudamiesi tavo begaliniu gerumu.
26. Tada neklusnumo apsėsti jie sukilo prieš taveir nusigręžė nuo tavo Įstatymo.Tavo pranašus, įspėjančius grįžti pas tave,jie išžudė ir didžiai tave užgavo.
27. Tu atidavei juos priešams į rankas;priešai juos engė.Prispausti jie šaukėsi tavęs,tu išgirdai juos iš dangausir iš savo didžio gailestingumo davei jiems išgelbėtojų,kurie išgelbėjo juos iš jų priešų rankų.
28. Bet vos tik gavę ramybęjie vėl ėmė daryti pikta tavo akyse.Tada tu atidavei juos priešams į rankas,idant šie būtų jų valdovai.O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs,tu išgirdai juos dangujeir iš savo gailestingumo nuolat gelbėjai juos.
29. Tu įspėjai juos,kad sugrąžintum prie savo Įstatymo.Tačiau jie elgėsi įžūliai, neklausydami tavo įsakymų;jie nusidėjo tavo įsakams,kuriuos vykdydamas žmogus randa gyvastį.Pasižiūrėję per atkaklų petį,jie užkietino savo sprandus ir neklausė.
30. Per daugelį metų buvai kantrus su jais, įspėjai juos savo dvasia per pranašus,bet jie nė viena ausimi nesiklausė;užtat atidavei juos žemės tautoms į rankas.
31. Nepaisydamas to, iš savo didelio gailestingumojų nesunaikinai ir nepalikai,nes esi maloningas ir gailestingas Dievas.
32. Tad dabar, mūsų Dieve,didis, galingas ir šiurpą keliantis Dieve,kuris savo ištikima meile palaikai Sandorą,tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės,ištikusios mus –mūsų karalius, didžiūnus, pranašus,protėvius, visą tavo tautąnuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.
33. Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko,nes elgeisi ištikimai,o mes elgėmės nedorai.
34. Mūsų karaliai, didžiūnai, kunigaiir protėviai nesilaikė tavo Įstatymo,nepaisydami tavo įsakymų ar įspėjimų,kuriuos jiems davei.
35. Net savo pačių karalystėje,nepaisydami tavo visokeriopo gerumo,kurį jiems dosniai teikei,plačiame ir derlingame krašte,kurį jiems davei,jie nenorėjo tau tarnautiir nuo savo nedorų darbų nenusigręžė.
36. Štai mes – vergai iki šios dienos,vergai krašte, kurį tu davei mūsų protėviams,kad naudotųsi jo vaisiais ir dosniomis gėrybėmis.
37. Jo gausus derlius tenka karaliams,kuriuos tu mums paskyrei už mūsų nuodėmes.Jie valdo, kaip jiems patinka, mūsų gyvastįir mūsų galvijus.Mes kenčiame didelę priespaudą!