1. O dabar, kunigai, štai įsakymas jums.
2. Jei neklausysite ir nepaimsite į širdį, kad reikia gerbti mano vardą, – sako Galybių VIEŠPATS, – tai prakeiksiu jus ir visa, kas neša jums palaimą. Taip jau ir padariau, nes jūs neimate į širdį.
3. Štai grasinsiu jūsų palikuonims, drėbsiu jums į veidą mėšlą, jūsų iškilmių atnašų mėšlą, ir numesiu jus nuo savęs kartu su tuo mėšlu.
4. Taigi žinokite, kad siunčiau šį įsakymą dėl to, kad tvertų mano Sandora su Leviu, – sako Galybių VIEŠPATS. –
5. Mano Sandora su juo buvo Sandora gyvenimo ir gerovės, kurią jam daviau, ir pagarbios baimės, kurią jis man parodė. Jis gyveno, pagarbiai bijodamas mano vardo.
6. Tikras mokymas sklido iš jo lūpų, ir nieko neteisaus nebuvo rasta jo lūpose. Dorai ir sąžiningai jis man tarnavo ir daugelį atitraukė nuo kaltės.
7. Juk kunigo lūpos turi saugoti pažinimą, o žmonės turi ieškoti mokymo iš jo lūpų, nes jis – Galybių VIEŠPATIES pasiuntinys.
8. Bet jūs nuklydote nuo to kelio, daugelį suvedžiojote savo mokymu, sulaužėte Levio Sandorą, – sako Galybių VIEŠPATS. –
9. Todėl aš savo ruožtu paniekinsiu ir pažeminsiu jus visos tautos akyse dėl to, kad nesilaikėte mano kelių ir buvote šališki mokydami“.
10. Argi ne vieną tėvą mes visi turime? Argi ne vienas Dievas mus sukūrė? Tad kodėl neištikimai elgiamės vienas su kitu, paniekindami mūsų protėvių Sandorą?