1. Jei žmogus nusideda, būdamas prisaikdintas būti liudytoju, ir nors gali paliudyti, nes matė ar iš kitur sužinojo apie dalyką, bet atsisako kalbėti ir užsitraukia kaltę,
2. arba paliesdamas ką nors nešvaraus, nors to ir nesuvokdamas, – ar tai būtų lavonas nešvaraus žvėries, ar nešvaraus galvijo, ar nešvaraus roplio – jis tampa nešvarus ir užsitraukia kaltę,
3. arba paliesdamas, nors to ir nesuvokdamas, žmogaus nešvarumą, bet kokį nešvarumą, dėl kurio tampa nešvarus, bet vėliau suvokia savo kaltę,
4. arba kai žmogus neapgalvotai ištaria lūpomis priesaiką geram ar blogam tikslui, kaip kad žmonės pratę prisiekinėti neapgalvotai, ir vėliau suvokia savo kaltę dėl tokios priesaikos,
5. kai jis suvokia savo kaltę bet kuriuo šių atvejų, išpažins nuodėmę, kuria nusidėjo.
6. Atves VIEŠPAČIUI kaip bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, patelę iš avių kaimenės – avį ar ožką – kaip auką už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui už jo nuodėmę.
7. Bet jei jis neišgali atnašauti avies, tai atnašaus kaip bausmę už nuodėmę, kuria nusidėjo, du purplelius ar du balandžius, vieną – aukai už nuodėmę, o kitą – deginamajai aukai.
8. Nuneš juos pas kunigą, o jis aukos pirma tą, kuris yra auka už nuodėmę, nusukdamas jam galvą prie kaklo, bet nenukirsdamas galvos.
9. Aukos už nuodėmę krauju pašlakstys aukuro šoną, o likęs kraujas bus išlietas prie aukuro papėdės. Tai auka už nuodėmę.
10. O antrą paruoš deginamajai aukai, kaip paprastai daroma. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už nuodėmę, kuria jis nusidėjo, ir jam bus atleista.
11. Bet jei jis neišgali atnašauti dviejų purplelių ar dviejų balandžių, tai atnašaus už nuodėmę, kuria nusidėjo, dešimtadalį efos geriausių miltų aukai už nuodėmę. Nei aliejaus į juos nemaišys, nei smilkalų ant jų nebarstys, nes tai auka už nuodėmę.
12. Atneš juos pas kunigą, o kunigas pasems jų saują kaip priminimo auką ir pavers juos dūmais ant aukuro drauge su ugninėmis atnašomis VIEŠPAČIUI. Tai auka už nuodėmę.
13. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už bet kurią nuodėmę, kuria nusidėjo, ir jam bus atleista. Kaip ir javų atnaša, likusi miltų dalis priklausys kunigui“.
14. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: