19. O jei žmogus, pašventęs lauką VIEŠPAČIUI, norės jį išpirkti, turės būti pridėtas vienas penktadalis prie jo nustatytos sumos, ir laukas pereis jam.
20. Bet jei laukas nebūtų išpirktas arba būtų parduotas kam kitam, tai jo niekada nebebus galima išpirkti.
21. Atėjus jubiliejaus metams, laukas taps laisvas. Jis bus šventas VIEŠPAČIUI kaip įžado laukas; jis taps kunigo nuosavybe.
22. Jei žmogus pašvenčia VIEŠPAČIUI lauką, kuris buvo pirktas ir nepriklauso prie paveldėtos žemės nuosavybės,
23. kunigas apskaičiuos jo kainą pagal metų skaičių ligi jubiliejaus metų. Nustatytoji kaina turi būti sumokėta tą pačią dieną kaip šventa dovana VIEŠPAČIUI.
24. Jubiliejaus metais žemė sugrįš tam, iš kurio buvo nupirkta, kurio nuosavybė yra ta žemė.
25. Visi vertės apskaičiavimai turi būti atlikti pagal šventyklos šekelį; dvidešimt gerų sudaro šekelį.
26. Tačiau gyvulių pirmagimis – kadangi pirmagimis yra VIEŠPATIES, todėl niekas negali pašvęsti jo, ar tai būtų jautis, ar avis – priklauso VIEŠPAČIUI.
27. Jei pirmagimis yra iš nešvariųjų gyvulių, jis turi būti išpirktas pagal įkainotą vertę, pridedant vieną penktadalį. O jei nėra išperkamas, jis bus parduotas už nustatytą kainą.
28. Jokia žmogaus nuosavybė, kurią jis įžadu besąlygiškai pašvenčia VIEŠPAČIUI – ar tai būtų žmogus, ar gyvulys, ar paveldėtos nuosavybės laukas, – negali būti nei parduota, nei išpirkta. Kas įžadu besąlygiškai pašvęsta, tas ypač šventa VIEŠPAČIUI.
29. Joks žmogus, besąlygiškai įžadu pašvęstas VIEŠPAČIUI, negali būti išpirktas, bet turi būti užmuštas.
30. Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso VIEŠPAČIUI. Jos šventos VIEŠPAČIUI.