2. „Pamokyk Aaroną ir jo sūnus, kad būtų rūpestingi su šventomis izraelitų aukomis, kurias man pašvenčia, idant neišniekintų mano švento vardo. Aš esu VIEŠPATS.
3. Sakyk jiems: ‘Per visas jūsų kartas, jei kuris nors iš jūsų palikuonių, būdamas nešvarus, prisiartintų prie šventųjų aukų, kurias izraelitai pašvenčia VIEŠPAČIUI, tas žmogus bus pašalintas nuo mano Artumo. Aš esu VIEŠPATS.
4. Niekas iš Aarono palikuonių, sergantis raupsų liga ar sėklos išsiliejimu, negali valgyti šventųjų aukų, kol netampa švarus. Be to, jei kas paliestų ką nors nešvaraus, tapusio nešvariu per numirėlį ar žmogų, turėjusį sėklos išsiliejimą,
5. ir jei kas paliestų kokį nors ropojantį gyvūną ir taip taptų nešvarus, ar kokį nors žmogų, nuo kurio palietimo taptų nešvarus – kad ir koks būtų jo nešvarumas, –
6. toks asmuo bus nešvarus ligi vakaro ir šventųjų aukų, nenuplovęs savo kūno vandeniu, nevalgys.
7. Saulei nusileidus, jis bus švarus. Tada galės valgyti šventųjų aukų, nes tai jo maistas.
8. Jis nevalgys nugaišusio ar žvėries sudraskyto gyvulio mėsos, kad per ją netaptų nešvarus. Aš esu VIEŠPATS.
9. Jie turi laikytis mano įpareigojimų, kad neužsitrauktų kaltės ir nenumirtų šventykloje už jos išniekinimą. Aš, VIEŠPATS, juos pašventinu.
10. Joks pašalietis nevalgys šventųjų aukų; joks kunigo įnamis ar samdinys nevalgys šventųjų aukų.
11. Bet vergas, kuris yra pirkta kunigo nuosavybė, gali jas valgyti; ir gimusieji jo namuose gali valgyti jo maistą.
12. Jei kunigo duktė ištekėtų už pašaliečio, ji nevalgys šventųjų aukų atnašos.
13. Bet jei kunigo duktė taptų našle ar būtų vyro atleista ir neturėtų palikuonių, ir sugrįžtų į tėvo namus, ji gali jas valgyti kaip savo jaunystėje. Joks pašalietis jų nevalgys.