16. ir, valgydami savo šventąsias aukas, neužsitrauktų kaltės, kuri reikalauja atnašos už kaltę, nes aš, VIEŠPATS, juos pašventinu’“.
17. VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:
18. „Kalbėk Aaronui, jo sūnums bei visiems izraelitams ir sakyk jiems: ‘Kai žmogus iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių Izraelyje, aukoja atnašą – ar tai būtų įžado, ar geros valios atnaša, – aukojamą VIEŠPAČIUI kaip deginamąją auką,
19. kad ji būtų tinkama jūsų labui, turi būti sveikas patinėlis iš galvijų ar avių, ar ožkų kaimenės.
20. Nesveikos atnašos neaukosite, nes ji nebus tinkama jūsų labui.
21. Kai žmogus, vykdydamas įžadą, ar kaip savanorišką atnašą atnašauja bendravimo auką VIEŠPAČIUI iš galvijų bandos ar avių kaimenės, kad ji būtų maloni, gyvulys turi būti tobulas; jis neturės jokių trūkumų.
22. Aklo ar sužaloto, suluošinto ar turinčio pūlinį, aptekusio niežais ar nušašusio – tokio gyvulio VIEŠPAČIUI neatnašausite, nė vieno jų nedėsite ant aukuro kaip ugninės atnašos VIEŠPAČIUI.
23. Jautį ar avį, turinčius per ilgas ar per trumpas galūnes, galite atnašauti kaip geros valios auką, tačiau jie nebus malonūs įžadui įvykdyti.
24. Neatnašausite VIEŠPAČIUI jokio gyvulio, kurio sėklidės sužeistos ar sutraiškytos, ar perplėštos, ar išpjautos. Tokio papročio savo krašte neturėsite