21. Jozuė ir visas Izraelis, matydami miestą pasalos vyrų paimtą ir iš miesto kylančius dūmus, atsisuko ir puolė Ajo vyrus.
22. O kiti izraelitai išžygiavo prieš juos iš miesto. Taigi jie buvo izraelitų apsupti iš abiejų šonų ir išžudyti; nė vienas jų neišliko, nė vienas nepabėgo,
23. išskyrus Ajo karalių, kurį jie paėmė gyvą ir atvedė pas Jozuę.
24. Baigę žudyti visus Ajo gyventojus, nusivijusius juos į laukus ir dykumą, kai šie visi iki paskutinio vyro buvo kritę nuo kalavijo, visi izraelitai sugrįžo į Ają ir išžudė ten likusius gyventojus.
25. Tą dieną kritusių vyrų ir moterų, visų Ajo miesto gyventojų, buvo dvylika tūkstančių.
26. Jozuė tol nenuleido rankos, kurioje laikė ietį, kol visi sunaikinimui skirti Ajo gyventojai nebuvo sunaikinti.
27. Tik galvijus ir to miesto grobį izraelitai pasiėmė kaip karo laimikį, kaip VIEŠPATS buvo sakęs Jozuei.
28. Tada Jozuė sudegino Ajo miestą ir pavertė jį amžinu piliakalniu; vieta tebėra nuniokota iki pat šios dienos.
29. O Ajo karalių jis paliko pakartą ant medžio ligi vakaro. Saulei leidžiantis, Jozuė įsakė nuleisti jo lavoną nuo medžio ir numesti prie miesto vartų. Ant jo buvo sukrauta didžiulė akmenų krūva, kuri tebėra ten iki šios dienos.
30. Tuomet Jozuė pastatė ant Ebalo kalno VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, aukurą,
31. kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo įsakęs izraelitams ir kaip parašyta Mozės Įstatymo knygoje: „Aukurą netašytų akmenų, nepaliestų geležiniu įrankiu“, – ir atnašavo ant jo deginamąsias aukas bei aukojo bendravimo aukas.
32. Ten, izraelitų akivaizdoje, Jozuė užrašė ant akmenų nuorašą Įstatymo, kurį Mozė buvo surašęs izraelitams.
33. Visas Izraelis – ateiviai ir vietiniai – drauge su savo seniūnais, apskaitininkais ir teisėjais stovėjo abipus Skrynios priešais kunigus iš Levio giminės, nešusius VIEŠPATIES Sandoros Skrynią. Pusė jų stovėjo atsigręžę į Garizimo kalną, pusė – į Ebalo kalną, kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo kadaise įsakęs, Izraelio tautai palaiminti.