8. Vienas kito nestumdo,kiekvienas laikosi savo kelio,prasiveržia pro gynybąir lieka nesulaikyti.
9. Jie puola miestą,kopia sienomis,lipa į namus,lenda pro langus kaip vagys.
10. Prieš juos dreba žemė,virpa dangūs, aptempsta saulė ir mėnulis,žvaigždės sulaiko savo švytėjimą.
11. VIEŠPATS pakelia balsąsavo kariuomenės priešakyje,nes iš tikrųjų beribė jo stovykla!Nesuskaitomivykdantys jo žodį.Taip, VIEŠPATIES diena didi,nepaprastai baisiir kas gali ją ištverti?
12. „Tačiau dabar, – tai VIEŠPATIES žodis, –grįžkite pas mane visa savo širdimi,pasninku, verksmu ir raudojimu;
13. persiplėškite širdis,o ne drabužius“.Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą,nes jis maloningas ir gailestingas,kantrus ir kupinas gerumo,pasirengęs atleisti, o ne bausti.
14. Kas žino, ar jis vėl neatleisir nepaliks palaiminimo –javų atnašų ir liejamųjų aukų VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui?
15. Pūskite ragą Sione,skelbkite pasninką,sušaukite į iškilmę bendriją!
16. Sutelkite tautą,paaiškinkite susirinkimui.Sukvieskite senelius,surinkite mažutėlius,net žindomus kūdikius.Jaunikis tepalieka savo kambarį,o jaunoji – savo pavėsinę.
17. Tarp prieangio ir aukuroteverkia kunigai, VIEŠPATIES tarnai.Tesako: „Pasigailėk, VIEŠPATIE, savo tautos,nepadaryk savo paveldo pajuoka,priežodžiu tautoms.Kodėl tautos turėtų sakyti:‘Kurgi jų Dievas?’“
18. VIEŠPATS karštai susirūpino savo kraštuir pasigailėjo savo tautos.
19. Atsakydamas savo tautai, VIEŠPATS tarė:„Tikėkite manimi, atsiųsiu jumsgrūdų, naujo vyno, aliejaus,ir būsite sotūs.Niekuomet nebedarysiu jūsų pajuoka tautoms.
20. Kariauną iš šiaurės nutolinsiu nuo jūsų,išvarysiu ją į išdegintą ir apleistą kraštą,jos priekinius spiečius – į Rytų jūrą,o užpakalinius spiečius – į Vakarų jūrą.Nuo jos kils dvokas,sklis puvėsių kvapas,nes ji išdrįso išdidžiai elgtis!