7. Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas;niekada daugiau neberegėsiu laimės.
8. Akis, stebinti mane, nebematys manęs;tavo akys ieškos manęs, bet manęs jau nebebus.
9. Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina,taip žengiantis žemyn į Šeolą niekada nebegrįžta.
10. Į savo buveinę jis nebesugrįš,jo namai daugiau jo nebepažins.
11. Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti;kalbėsiu dvasios skausme,skųsiuosi gyvasties kartėlyje.
12. Argi aš jūra ar jūros pabaisa,kad tu pastatei prie manęs sargybą?
13. Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos,mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, –
14. tu gąsdini mane sapnaisir siaubą man keli regėjimais,
15. idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtįnegu šiuos griaučius.
16. Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu!Tad pasitrauk nuo manęs,nes mano dienos tik ūkanos.
17. Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini?Kodėl kreipi į jį dėmesį!
18. Kasdien jį lankai,kiekvieną akimirką jį bandai!