11. Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti;kalbėsiu dvasios skausme,skųsiuosi gyvasties kartėlyje.
12. Argi aš jūra ar jūros pabaisa,kad tu pastatei prie manęs sargybą?
13. Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos,mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, –
14. tu gąsdini mane sapnaisir siaubą man keli regėjimais,
15. idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtįnegu šiuos griaučius.
16. Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu!Tad pasitrauk nuo manęs,nes mano dienos tik ūkanos.
17. Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini?Kodėl kreipi į jį dėmesį!