20. Mano jėgos atnaujintos,mano rankose – nuolat naujas lankas’.
21. Žmonės klausydavosi manęs ir laukdavo,tylėdami priimdavo, kai jiems patardavau.
22. Man baigus kalbėti jie neturėdavo, ką sakyti;tarsi rasos lašai krisdavo ant jų mano žodis.
23. Jie laukdavo manęs kaip lietaus,tarsi vėlyvuosius lietus gėrė mano žodžius.
24. Šypsodavausi jiems, ir kai netekdavo pasitikėjimo savimi,mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.
25. Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią,vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgasir guodžiau liūdinčius.