13. „Tikrai surengsiu jų pjūtį! – tai VIEŠPATIES žodis. –Nebus vynuogių ant vynmedžionei figų ant figmedžio,net lapai bus nuvytę!Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko“.
14. Ko gi dar sėdime?Susirinkime! Eime į įtvirtintus miestus,kad ten žūtume,nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums žūti.Jis davė mums gerti nuodų,nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.
15. Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo,laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina siaubas!
16. Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia jo ristūnai;nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas.Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą,miestus ir jų gyventojus.
17. „Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių,angių, kurių jokie kerai neveiks.Jos gels jus mirtinai!“ – tai VIEŠPATIES žodis.
18. Mano liūdesys nepagydomas,mano širdis pasiligojusi.
19. Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmasaidi skersai išilgai kraštą:„Nejau VIEŠPATIES nėra Sione?Argi nebėra ten jo karaliaus?Kodėl jie skaudina mane savo stabais,savo beverčiais svetimais dievais?
20. Pjūtis jau praėjo,vasara pasibaigė,bet mes tebesame neišgelbėti!“
21. Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane;aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.
22. Ar nėra balzamo Gileade,ar nėra ten gydytojo?Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?
23. O kad mano galva būtų vandenys,mano akys – ašarų šaltinis!Dieną naktį raudočiaudėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.