19. Girdėk, žeme!Šiai tautai štai siunčiu nelaimę,jų pačių piktų pinklių vaisių,nes jie neklausė mano žodžių,atmetė mano Įstatymą.
20. Kam gi man smilkalai iš Šebosir kvapieji meldai iš tolimo krašto?Man ne prie širdies jūsų deginamosios aukos,nemalonios man jūsų atnašos.
21. Todėl, – taip kalba VIEŠPATS, –padėsiu štai kliūčių ant šios tautos kelio,kad ji ant jų sukluptų.Tėvai ir vaikai,kaimynai ir bičiuliai drauge pražus“.
22. Taip kalba VIEŠPATS:„Štai atžygiuoja tauta iš šiaurės krašto,didelė tauta, pažadinta nuo žemės pakraščių.
23. Ginkluoti lankais ir ietimis,žiaurūs ir negailestingi;jų ūžesys – tarsi jūros šniokštimas.Raiti ant žirgų, išsirikiavę mūšiui,prieš tave, dukterie Sione!“
24. „Išgirdome pranešimą apie juosir nuleidome rankas,pagavo mus baimėir kančios kaip gimdyves.
25. Neik iš namų į laukus,nesileisk į kelionę vieškeliu,nes priešo kalavijas – siaubas visur!
26. Ak, dukterie, mano tauta, vilkis ašutinę,voliokis pelenuose,gedėk kaip vienturčio sūnaus,liek gailias ašaras,nes staiga mus užklumpa žudikas.
27. Vertintoju savo tautoje paskyriau tave,valytoju,kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.
28. Jie – varis ir geležis;visi jie – užkietėję maištininkai,šmeižtų nešiotojai – elgiasi nedorai.
29. Dumplės šniokščia,šviną suryja ugnis.Veltui valytojas valė;nedorieji nebuvo atskirti.
30. ‘Atmestuoju sidabru’ jie bus vadinami,nes VIEŠPATS juos atmetė“.