1. Tuomet visi karių vadai, Kareacho sūnus Johananas ir Hošajos sūnus Azarija drauge su visais žmonėmis, nuo mažo iki didelio, kreipėsi
2. į pranašą Jeremiją ir sakė: „Prašom išgirsti mūsų maldavimą! Melsk už mus VIEŠPATĮ, savo Dievą, už visą šį likutį, nes likome tik keletas, o kadaise, kaip pats savo akimis matei, buvo daug!
3. Teparodo mums VIEŠPATS, tavo Dievas, kuriuo keliu turėtume eiti, ką turėtume daryti!“
4. Pranašas Jeremijas atsakė: „Labai gerai! Melsiu VIEŠPATĮ, jūsų Dievą, kaip jūs prašote. Kad ir koks būtų VIEŠPATIES atsakymas, pasakysiu jums, nuo jūsų nenuslėpdamas nė žodžio“.
5. Tuomet jie laidavo Jeremijui: „Tebūna mums VIEŠPATS tikras ir ištikimas liudytojas! Prisiekiame, kad tiksliai vykdysime kiekvieną žodį, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, atsiųs per tave.
6. Malonus ar nemalonus jis bus, mes paklusime balsui VIEŠPATIES, mūsų Dievo, pas kurį tave siunčiame, idant mums gerai sektųsi. Taip! Mes paklusime VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balsui“.
7. Dešimt dienų praslinkus, Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis.
8. Tuomet jis susikvietė Kareacho sūnų Johananą, visus su juo esančius karių vadus bei visus žmones, nuo mažo iki didelio,
9. ir pasakė jiems: „Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kurio maldauti mane siuntėte.
10. Jeigu tik ramiai pasiliksite šiame krašte, jus statysiu, o ne griausiu, sodinsiu, o ne rausiu, nes gailiuosi, kad jums siunčiau nelaimę.
11. Nebijokite Babilono karaliaus, dėl kurio dabar drebate! Nebebijokite jo, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes aš esu su jumis, kad jus išgelbėčiau ir išvaduočiau iš jo nagų.