25. Žvalgiausi, ir štainebuvo žmonių;net padangių paukščiai buvo išskridę!
26. Pažiūrėjau, ir štaiderlinga žemė buvo tapusi dykuma;visi jos miestai – griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ,sunaikinti jo aitraus pykčio.
27. Taip kalba VIEŠPATS:„Tyrlaukiais pavirs visas kraštas,tačiau jo visai nesunaikinsiu.
28. Dėl to dejuos žemė,ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,nes aš pasakiau ir nesigailiu,nutariau ir neatšauksiu“.
29. Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę,išbėgioja visų miestų gyventojai.Jie šliaužia į urvus,slepiasi miškų tankmėse,kopia ant uolų:visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.
30. O tu, pasmerktoji pražūčiai,ką tu manai, rengdamasi purpuru,puošdamasi aukso puošmenomis,dažydamasi akis?Veltui gražiniesi!Tavo meilužiai tave paniekina,tavo gyvybė jiems rūpi!
31. Girdžiu tarsi dejuotų gimdyvė,tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina.Tai šaukia duktė Sionas.Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas:„Ak, vargas man!Alpstu nuvargusi, sugriebta žudikų!