33. Nugarą jie man atsuko, o ne veidą! Nors mokiau juos be perstojo ir primygtinai, jie nei klausė pamokymo, nei jį priėmė.
34. Anaiptol, jie suteršė Namus, kurie vadinami mano vardu, pasistatydami juose savo bjaurius stabus.
35. Jie pastatė Baalo kauburių aukurus Ben Hinomo slėnyje, kad turėtų kur aukoti savo sūnus ir dukteris Molechui ir užtrauktų Judui nuodėmę, nors aš to jiems niekada neįsakiau. Man nė į galvą neatėjo, kad jie darytų tokias baisybes!“
36. Todėl dabar taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie šį miestą, kuris, kaip jūs sakote, kalaviju, badu ir maru atiduodamas Babilono karaliui į rankas:
37. „Štai surinksiu juos iš visų kraštų, į kuriuos buvau išblaškęs savo pykčiu, įniršiu ir didžiu užsidegimu. Parvesiu juos į šią vietą ir čia saugiai apgyvendinsiu.
38. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas.
39. Vieną širdį ir vieną kelią duosiu jiems, kad jie mane visuomet garbintų savo pačių labui, o po jų – savo vaikų gerovei.
40. Sudarysiu su jais amžiną Sandorą, niekuomet nuo jų nenusigręšiu ir nesiliausiu daryti jiems gera. Į širdį jiems įdiegsiu pagarbą man, kad jie nuo manęs nesigręžtų.
41. Džiaugsiuosi jais, man bus džiugu daryti jiems gera; visa savo širdimi ir siela atsodinsiu juos tvirtai šitame krašte“.
42. Juk taip kalba VIEŠPATS: „Kaip siunčiau visą šią baisią nelaimę tai tautai, taip siųsiu jiems visa gera, kurį jiems pažadu.
43. Vėl bus perkami laukai šitame krašte, apie kurį sakote: ‘Tai apleisti tyrai, be žmonių ir gyvulių, atiduoti chaldėjams į rankas’.
44. Kai sugrąžinsiu jų tremtinius, laukai bus perkami už pinigus, pirkimo sutartys sudaromos ir užantspauduojamos, kviečiami liudytojai Benjamino žemėje, Jeruzalės priemiesčiuose, Judo miestuose, kalnynų, Šefelos ir Negebo miestuose“, – tai VIEŠPATIES žodis.