27. „Štai aš – VIEŠPATS, visos žmonijos Dievas! Argi yra man kas neįmanoma?“
28. Todėl taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, atiduosiu tą miestą į rankas chaldėjams ir Babilono karaliui Nebukadnecarui, kad jisai jį paimtų.
29. Kariaujantys su šiuo miestu chaldėjai įsiverš, padegs miestą, pavers pelenais jį drauge su namais, ant kurių stogų buvo deginami smilkalai Baalui ir aukojamos liejamosios atnašos svetimiems dievams, kad mane supykdytų.
30. Juk ir izraelitai, ir judėjai nuo jaunystės tedarė vien tai, kas pikta mano akyse. Tikrai izraelitai tik pykdė mane savo rankų darbais, – tai VIEŠPATIES žodis. –
31. Šis miestas nuo įkūrimo ligi šios dienos kėlė man pyktį ir įniršį, todėl turiu jį pašalinti iš savo akių
32. už visas blogybes, kurias padarė, kad pykdytų mane, izraelitai ir judėjai – jie, jų karaliai, didžiūnai, kunigai, pranašai, Judo ir Jeruzalės gyventojai.
33. Nugarą jie man atsuko, o ne veidą! Nors mokiau juos be perstojo ir primygtinai, jie nei klausė pamokymo, nei jį priėmė.
34. Anaiptol, jie suteršė Namus, kurie vadinami mano vardu, pasistatydami juose savo bjaurius stabus.
35. Jie pastatė Baalo kauburių aukurus Ben Hinomo slėnyje, kad turėtų kur aukoti savo sūnus ir dukteris Molechui ir užtrauktų Judui nuodėmę, nors aš to jiems niekada neįsakiau. Man nė į galvą neatėjo, kad jie darytų tokias baisybes!“