2. Vienoje pintinėje figos buvo labai geros – ankstyvosios, o kitoje pintinėje – labai prastos, tokios prastos, kad jau nebevalgomos.
3. Tada VIEŠPATS man tarė: „Ką tu matai, Jeremijau?“ – „Figas, – atsakiau. – Gerosios figos – labai geros, bet prastosios – labai blogos, tokios blogos, jog jau nebevalgomos“.
4. Tuomet išgirdau VIEŠPATIES žodį:
5. „Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Judo tremtinius, kuriuos išsiunčiau iš šitos vietos į chaldėjų kraštą, aš laikau tokiais gerais kaip šios gerosios figos.
6. Aš rūpinsiuosi jų gerove ir grąžinsiu juos į šį kraštą. Aš atstatysiu juos, o ne griausiu, atsodinsiu juos, o ne rausiu.
7. Aš duosiu jiems širdį, kad pripažintų, jog aš esu VIEŠPATS. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas, nes jie visa širdimi sugrįš pas mane.
8. O Judo karalių Zedekiją, jo didžiūnus, Jeruzalės likutį, išlikusį krašte ir apsigyvenusį Egipte, aš laikysiu prastosiomis figomis, tokiomis prastomis, jog jau nebevalgomos, – taip kalba VIEŠPATS. –
9. Aš padarysiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms, gėda, patarle, pajuoka, keiksmu visose vietovėse, į kurias juos išblokšiu.
10. Siųsiu jiems kalaviją, badą ir marą, kol jie visiškai pradings iš krašto, kurį daviau jiems ir jų tėvams“.