9. Septynetą pagimdžiusioji alpsta,merdi, gaudydama orą.Jos saulė nusileido dienai nesibaigus;ji sugėdinta, apimta nevilties.Jų likutį atiduosiu kalavijui,jų priešams į rankas“, – tai VIEŠPATIES žodis.
10. Vargas man, motina mano, kad pagimdei mane –žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą!Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas,tačiau visi mane keikia.
11. Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE,kad dėl jų labo tau tarnavau,užtariau tau priešą,pavojaus ir nelaimės ištiktą.
12. „Ar gali kas sutrupinti geležį,ypač geležį iš šiaurės, geležį, maišytą su variu?
13. Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobtikaip atpildą už tavo nuodėmes,padarytas visose tavo valdose.
14. Padarysiu tave vergu priešų krašte,kurio tu nepažįsti;mano pyktis užkūrė ugnį,kuri jus sudegins“.
15. Ak, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane!Pasirūpink manimi!Atkeršyk už mane mano persekiotojams!Nepasiduok savo kantrybei!Neleisk man pražūti ir atmink,jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!
16. Gavęs tavo žodžius,juos ryte prarijau;tavo žodis atnešė man džiaugsmąir širdies linksmybę,nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!
17. Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis.Tavo rankos paliestas vienišas sėdėjau,nes mane pripildei apmaudo.
18. Kodėl mano skausmui nėra galo,o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma?Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis,vandenys, kuriais negalima pasitikėti!