6. Nėra kas šauktųsi tavo vardo,kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis.Tu paslėpei savo veidą nuo mūsųir atidavei mus mūsų blogiesiems darbams į rankas.
7. O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu – mūsų Tėvas.Mes – molis, o tu – mūsų puodžius;visi mes – tavo rankų darbas.
8. Nepyk taip smarkiai ant mūsų, VIEŠPATIE,neminėk mūsų kaltės amžinai.Pažvelgti teikis: štai mes visi – tavo tauta.
9. Šventieji tavo miestai virto dykuma;Sionas – dykuma, Jeruzalė – dykynė.
10. Mūsų didi ir šlovinga Šventykla,kurioje mūsų tėvai tave garbindavo,pavirto liepsnų grobiu;visa, kas mums buvo miela, – griuvėsiai.
11. Ar po viso to gali susilaikyti, VIEŠPATIE?Ar vis dar gali tylėti ir taip baisiai mus skaudinti?